INTERVIU SU REŽISIERE ANNA FENČENKO

Naujųjų Rusijos kino dienų atidaryme, kuris vyks „Skalvijos“ kino centre gruodžio 3 d. 19 val. dalyvaus viešnia iš Rusijos, režisierė Anna Fenčenko. Ji pristatys savo filmą „Dingęs be žinios“ (gruodžio 3 ir 4 d.). Filmo premjera įvyko Berlyno kino festivalio programoje „Panorama“. 2010 m. kino festivalyje „Kino tauras“ filmas išrinktas geriausiu pilnametražiu debiutu. Iki tol šiame festivalyje A. Fenčenko pelnė prizus už trumpametražius filmus „Pasimatymas“ ir „Šagalo originalas“. A. Fenčenko taip pat dirbo televizijoje.

Siūlome paskaityti pokalbį su režisiere A. Fenčenko.

Ar jaučiatės priklausanti kokiai nors režisierių grupei, kaip „naujojo rusiško kino banga“?
Ne, nes būdama režisierė sprendžiu tik savas režisūrines užduotis. Nesijaučiu esanti kažkokiam kontekste. Kaip vaikas gimsta vienas, taip ir filmas atsipranda savaime.

Filmo titruose dėkojate Nikolajui Chomerikei ir Aleksandrui Radionovui...

Mes bendraujame, bendradarbiaujame. Rodžiau jiems pirminį montažą, norėjau jų patarimo. Negaliu pasakyti, kad visais patarimais pasinaudojau, nors į ką atkreipė dėmesį Kolia (Chomeriki), buvo teisinga, jo nuomonė mane visiškai įtikino. Filme dažnai kartojosi stambūs pagrindinio herojaus planai, kažkiek sumažinau ir iš tiesų labai pagerėjo.

Kaip reaguojate į kaltinimus dėl „černuchos“, kuriuos mėgsta „prikabinti“ jauniems Rusijos kino kūrėjams? Juk tie kaltinimai gali būti adresuoti ir jūsų filmui?

Man atrodo, kad kaltinti lengviausia. Nemačiau praėjusiais metais „Kinotaure“ labai daug filmų. Tačiau kalbant apie Chomerikės filmą „Pasaka apie tamsą“, manau, kad jis šviesus, o herojė, kaip gėlelė griuvėsiuose. Būtent šviesi filmo pradžia ir yra svarbiausia. Pagaliau mes galime suprasti, kokioje šalyje gyvename. Negalime nusisukti nuo realybės, kurią matome atvykę į provinciją. Apie ką turi kalbėti autorinio kino režisierius? Kad nėra jokių problemų? Neturiu specialaus sumanymo rodyti „černuchą“, tai egzistuojančios problemos. <...>

Ar iškart planavote „Dingusį be žinios“ filmuoti Peterburge ir Viborge?

Ne, visai neplanavau. Scenarijus parašytas Maskvai, jį radau žurnale „Isskustvo kino“. Tai Natašos Repinos debiutas, diplominis Aukštųjų režisūros kursų darbas. Vėliau atsirado prodiuseris Andrejus Sigle. Mačiau jo studijos išleistus filmus ir žinojau, kad jis yra vienas iš nedaugelio Rusijoje esančių kino prodiuserių, kuris dirba su autoriniu kinu. Kadangi jo kino studija yra Peterburge, tai viena iš sąlygų buvo, kad filmas turi būti kuriamas šiame mieste ir, kad dirbs peterburgiška komanda, taip pat aktoriai būtų iš ten. Taip ir atsitiko. <...>

O kaip atsirado Viborgas?

Dalis veiksmo pagal scenarijų vyksta provincijoje. Mes rinkomės tarp dviejų vietų. Viborgas mums pasirodė labiau estetiškas. <...> Scenarijuje yra sąlygiškumo, todėl realistinės tarybinės „dėžutės“ būtų filmui netikę.


Kaip pavyko atrasti tą išraiškingą baraką, kuris matomas filmo viduryje?

Jį rado mūsų dailininkas Paša Novikovas. Filme „barakas“ susideda iš dviejų skirtingų statinių. Eskterjeras, laiptinė, vaizdas pro langą ir virtuvė buvo filmuojami pačiame barake ir greta jo, o koridorių, kambarius su geležinėmis lovomis filmavome apleistoje pionierių stovykloje.
Barakas iš tiesų yra gyvenamasis, kaip keistai tai beskambėtų. Jame gyvena senukai, suaugę žmonės ir vaikai. Dar šunys ir katės, kurie patekdavo į kadrą. Daug scenų buvo filmuojama naktinėmis pamainomis ir mums nesinorėjo eilinį kartą trikdyti ir taip nelaimingų žmonių gyvenimus. Kažkada tame barake buvo suomių psichiatrinė ligoninė, kai Viborgas pateko į Tarybų sąjungą, pastatas tapo mėsos kombinato bendrabučiu, o jį uždarius, liko išvis be šeimininko <...>. Jo tarsi nėra, bet ten laukinėmis sąlygomis gyvena žmonės: medinės grindys lūžinėja, nėra nei šildymo, nei kanalizacijos, nei vandens. <...> Įsivaizduoju, kad tokių barakų Rusijoje yra daugybė.

Ar scenarijuje jau buvo sumanyta kafkiška tema?

Rašydama jį Nataša Repina visiškai nesirėmė ir net nesižvalgė į Kafką. Kuriant filmą, aš taip pat negalvojau apie Kafką. Taip, scenarijus kažkiek turi panašumo su rašytojo romanu, ypač dėl tokio atviro finalo. <...> Nuoroda į Kafką sugalvota finale yra tik dėl to, kad parodyti, jog kafkiškas konfliktas egzistuoja ir šiuolaikinėje visuomenėje. Niekas niekur neprapuolė. Abejingumas, nutolimas, neužtikrintumas, smerkimas, galų gale, lieka mūsų bendra liga, kuri praėjus šimtmečiui tik dar labiau paaštrėjo. Be to, finalinėje Kafkos citatoje yra tam tikros prieštaros, taip artimos absurdui, kurio tam tikri elementai panaudoti filme. Tačiau filmas skiriasi nuo visų Kafkos romanų: jo herojus visur yra kaip aplinkybių auka, o mūsų – pats kažkiek kaltas dėl to, kas su juo atsitiko. Todėl neverta šį filmą gretinti su Kafkos kūryba.


Kalbino Maksimas Tuula

NERAMŪS ŽMONIŲ GYVENIMAI NAUJAJAME RUSIJOS KINE

Koks yra šiuolaikinis Rusijos kinas, - nedaug kas išdrįstų apibendrinti. „Skalvijos“ kino centras jau penktą kartą mėgina koncentruotai supažindinti Lietuvos žiūrovus su naujausiais, įvairių festivalių dėmesio sulaukusiais filmais.
Gruodžio 3 – 9 d. „Skalvijos“ kino centre vyks Naujojo Rusijos kino dienos. Bus pristatyti šeši nauji rusų režisierių filmai. Dauguma filmų herojų – vieniši žmonės, nenorintys susitaikyti su kasdienybe, ieškantys meilės arba pamišę dėl jos.
Gruodžio 3 d. 19 val. festivalis prasidės jaunos režisierės Annos Fenčenko filmu „Dingęs be žinios“, kuris 2010 m. kino festivalyje „Kinotauras“ buvo apdovanotas kaip geriausias pilnametražis debiutas. Geriausiu jis pripažintas ir moterų filmų festivalyje „Šeršėliafam 2010“. Šįkart filmą „Dingęs be žinios“ pristatys pati režisierė A. Fenčenko. „Kafkiško“ filmo herojus – atsiskyrėlis programuotojas. Praradęs namus ir pasą, jis susivokia, kad anktesnis gyvenimas niekada nebegrįš.
Režisierės Svetlanos Proskurinos filmo „Paliaubos“ (geriausias 2010 m. festivalio „Kinotauras“ filmas) herojus - jaunuolis Jegoras, gyvenantis provincijoje. Nenorėdamas būti balta varna, vaikinas stengiasi ištrūkti iš jam svetimos aplinkos ir tikisi atrasti tikrą meilę. Žiūrovai gali prisiminti aktorių Ivaną Dobronravovą iš A. Zviagincevo filmo „Sugrįžimas“, kuriame, būdamas vaikas, atliko dramatišką jaunesniojo brolio vaidmenį.Vos prasidėję, bet jau sugriuvę mažylių – brolio ir sesers gyvenimai Kiros Muratovos filme „Rylos melodija“. Nenorėdami būti atskirti po mamos mirties, jie ištrūksta ieškoti tėvo. Režisierė K. Muratova kaip ir ankstesniuose filmuose (jie gruodžio 3–9 d. bus rodomi „Skalvijoje“) negailestinga nedraugiškam šių dienų pasauliui. Groteskiško filmo „Rylos melodija“ 2009 m. mažoji aktorė Jelena Kostiuk Maskvos kino festivalyje apdovanota už geriausią moters vaidmenį, o režisierė Kira Muratova pelnė FIPRESCI (kino kritikų) prizą.
Sudėtingas ir mažojo Sašos gyvenimas Sergejaus Snežkino filme „Palaidokite mane už grindjuostės“. Nors berniukas ir nėra apleistas – juo rūpinasi despotiška močiutė (įtaigus aktorės Svetlanos Kriučkovos vaidmuo), jis turi mamą, deja, jos negali pamatyti. Vienintelis jo noras - su ja susitikti. Filmas sukurtas pagal populiarią Pavelo Sanajevo autobiografinę to paties pavadinimo apysaką, skirtą jo patėviui - garsiam rusų aktoriui Rolanui Bykovui.
Prieš porą metų Naujojo Rusijos kino dienose žiūrovams buvo parodytas debiutanto Igorio Vološyno filmas „Nirvana“. Šiųmetinėje programoje žiūrovai atpažins šio režisieriaus stilių naujame autobiografiniame filme „Aš“. I. Vološynas kalba apie 1990-ųjų kartą. Apie „perestroikos“ laikus, kai nemažai jaunų žmonių baigė gyvenimą tragiškai.
Režisieriaus Dmitrijaus Meschijevo filmas „Žmogus prie lango“ mažiausiai drastiškas, bet nemažiau dramatiškas programos filmas. Prieš porą metų „Skalvijoje“ buvo parodyta jo „Mechaninė poema“. „Žmogus prie lango“ artimas klasikinėms rusiškoms melodramoms. Filmo herojus - nesėkmingas aktorius Aleksandras Dronovas, kuriam patinka stebėti žmones pro langą ir spėlioti kas jie tokie. Nevykusį jo gyvenimą išklibina jauna moteris, kuri savotiškai jį pamilsta.
Žiūrovai greičiausiai atpažins Dronovo vaidmenį filme sukūrusį humoristinės televizijos laidos „Miestelis“ („Gorodok“) režisierių, scenarijaus autorių ir aktorių Jurijų Stojanovą.
Naujojo Rusijos kino dienos – tai dar viena pažintis su rusiškais filmais, atspindinčiais neramų žmonių gyvenimą, tai ir pažintis su naujomis kino kūrėjų pavardėmis, naujausiais žinomų režisierių filmais bei talentingų aktorių vaidmenimis.

„Skalvijos“ kino centro informacija

FESTIVALIO VINJETĖ

AŠ

„Ja“
Režisierius IGOR VOLOŠYN
Vaidina: Artur Smoljaninov, Andrej Chabarov, Oksana Akinšina, Aleksej Gorbunov, Anna Michalkova, Piotr Zaičenko, Marija Šalajeva, Jevgenij Tkačiuk
(drama, Rusija, 2009, rusų k., angl., liet. subt., 1.28)
4 d. – 19 val., 6 d. – 21.10, 9 d. – 17 val.



Provincijoje gyvenantis jaunuolis kuria avangardo pjeses teatrui, vartoja narkotikus, priklauso pankų grupei. Kai jam sukanka aštuoniolika, jis savanoriškai atsigula į psichiatrijos ligoninę, kad išvengtų karinės tarnybos. Sanitarų žiaurumas, narkotikų sukeliamos haliucinacijos, aplink šmirinėjantys psichikos ligoniai – visa tai tampa jo realybe. Po gydymo, su geltonu bilietu rankose, jis paleidžiamas į laisvę.
Autobiografiniame filme „Aš“ režisierius kalba apie savo 1990-ųjų kartą. Apie „perestroikos“ laikus, kai nemažai jaunų žmonių baigė gyvenimą tragiškai.


„Mūsų psichodelinė revoliucija „nušienavo“ didžiulę „perestroikos“ jaunimo kartą, Vološynas be jokios ironijos konstatuoja: jei prisimeni dešimtojo dešimtmečio pradžią, vadinasi, tu kažkokiu būdu išgyvenai, – matyt, tam, kad papasakotum šią istoriją“ (Georgijus Mcheidzė, www.openspace.ru/cinema).

I. Vološyno (g. 1974) debiutinis filmas „Nirvana“ 2008 m. pelnė festivalio „Kinotauras“ apdovanojimą. Lietuvių žiūrovai jį galėjo matyti tais pačiais metais Naujojo Rusijos kino dienose. Filmas „Aš“ šiųmetiniame „Kinotaure“ įvertintas už operatoriaus Dmitrijaus Jašonkovo darbą.

http://www.bilietupasaulis.lt/lit/bilietai/kinas/kino_teatras_skalvija

ŽMOGUS PRIE LANGO

„Čelovek u okna“
Režisierius DMITRIJ MESCHIEV
Vaidina: Jurij Stojanov, Kristina Kuzmina, Sergej Garmaš, Marija Zvonariova, Vladimir Vdobičenkov, Andrej Merzlikin
(melodrama, Rusija, 2010, rusų k., liet. subt., 1.36)
3 d. – 21 val., 6 d. – 17 val., 8 d. – 19.15



Japonijoje didelės įstaigos, kur žmonės ištisomis valandomis žiūri į monitorius, turi specialų darbuotoją, kuris sėdi prie lango ir pasakoja, kas pro jį matosi. Taip išlaikomas tikrovės pojūtis. Aleksandras Dronovas taip pat „žmogus prie lango“. Jam patinka stovėti, žiūrėti ir komentuoti. Tačiau aplinkinius tai tik erzina. Dronovas – netikęs aktorius, o ir šeimoje ne itin gerbiamas. Gal taip ir būtų gyvenęs, bet viską sujaukia greitkelyje įvykstanti avarija.
Dronovo vaidmenį filme sukūrė humoristinės televizijos laidos „Miestelis“ („Gorodok“) režisierius, scenarijaus autorius ir aktorius Jurijus Stojanovas.

„Man norėjosi, kad visų filmo „Žmogus prie lango“ personažų būtų gaila. Stengiausi, kad istorijoje nebūtų nė vieno neigiamo herojaus. <...> Tai filmas apie mus visus – trokštančius meilės, besikankinančius be jos ir iš visų jėgų besistengiančius ją atrasti. <...> Filme nėra nieko, už ką jis rinktų festivalių prizus“ (Dmitrijus Meschijevas).

Dmitrijus Meschijevas (g. 1963) savo filmuose dažniausiai pasakoja tą pačią istoriją apie moters paiešką. „Ji – gyvenimo iškamuota ir manieringa Ingeborga Dapkūnaitė „Cinikuose“, tyli ir anemiška Ksenija Kačalina „Virš tamsaus vandens“, gyvybinga provincijos karalienė Natalija Danilova „Amerikietėje“. <...> Bet kokiu atveju Ji pakeičia herojaus gyvenimą neatpažįstamai.“ (kino kritikas Michailas Trofimenkovas)

http://www.bilietupasaulis.lt/lit/bilietai/kinas/kino_teatras_skalvija

DINGĘS BE ŽINIOS

„Propavšyj bez vesti“
Režisierė ANNA FENČENKO
Vaidina: Andrej Filippak, Rasim Džafarov, Polina Kamanina, Liudmila Gerojeva, Juris Laucinš
(drama, Rusija, 2010, rusų k., liet. subt., 1.36)
3 d. – 19 val., 4 d. – 17 val. (filmą pristatys režisierė), 8 d. – 21.10



Filmo herojus – vidutinio amžiaus vyras, gyvenantis atsiskyrėlišką, tik nuo savęs priklausomą gyvenimą. Tačiau vieną rytą į jo langą pasibeldžia detektyvas. Prasideda tyrimas dėl dingusio be žinios kaimyno. Netikėtai vyras praranda namus, pasą. Jis tampa žmogumi-nieku. Vienu iš tų dingusių be žinios, visiškai priklausomų nuo kitų malonės.
Tai istorija apie žmogaus iliuzinės laisvės praradimą ir pavėluotą mėginimą rasti save ir savo vietą gyvenime.


Režisierės Anos Fenčenko (g. 1970) filmas „Dingęs be žinios“ 2010 m. kino festivalyje „Kinotauras“ buvo apdovanotas kaip geriausias pilnametražis debiutinis filmas. Iki tol šiame festivalyje ji pelnė prizus už trumpametražius filmus „Pasimatymas“ ir „Šagalo originalas“.

http://www.bilietupasaulis.lt/lit/bilietai/kinas/kino_teatras_skalvija

PALAIDOKITE MANE UŽ GRINDJUOSTĖS

„Pochoronite menia za plintusom“
Režisierius SERGEJ SNEŽKIN
Vaidina: Svetlana Kriučkova, Aleksej Petrenko, Marija Šukšina, Aleksandr Drobitko, Ivan Krasko, Valerij Kucharešyn
(drama, Rusija, 2009, rusų k., liet. subt., 1.57)
4 d. – 20.45, 6 d. – 19 val., 8 d. – 17 val.



Filmo herojus – aštuonmetis berniukas Saša. Namuose įkalintas ligotas vaikas tampa despotiškos močiutės meilės auka. Didžiausia Sašos gimtadienio svajonė – pamatyti mamą. Močiutė įsitikinusi, kad vaiko motina prarado teisę bendrauti su vaiku, vos tik susidėjo su girtuokliu dailininku.


Filmas sukurtas pagal Pavelo Sanajevo autobiografinę apysaką „Palaidokite mane už grindjuostės“, skirtą jo patėviui garsiam rusų aktoriui Rolanui Bykovui.

„Mane vadina Saša Saveljevu. Mokausi antroje klasėje ir gyvenu su močiute ir seneliu. Mama mane iškeitė į liliputą-kraugerį ir pakabino šį sunkų kryžių močiutei ant kaklo. Taip nuo ketverių metų ir kabu“ (ištrauka iš P. Sanajevo apysakos).


Filmas „Palaidokite mane už grindjuostės“ kino festivalyje „Maskvos premjera“ pelnė prizą už režisūrą, įvertinta ir aktorė Svetlana Kriučkova už geriausią moters vaidmenį.

Režisierius Sergejus Snežkinas (g. 1954) labiausiai išgarsėjo „perestroikos“ laiku. Jo filmas „ČP rajonnogo maštaba“ (1988) tapo vienu taikliausiu tų laikų atspindžių, o filmas „Nevozvraščenec“ (1991) Sen Sebastiano kino festivalyje pelnė specialų žiuri prizą.

http://www.bilietupasaulis.lt/lit/bilietai/kinas/kino_teatras_skalvija