Naujųjų Rusijos kino dienų atidaryme, kuris vyks „Skalvijos“ kino centre gruodžio 3 d. 19 val. dalyvaus viešnia iš Rusijos, režisierė Anna Fenčenko. Ji pristatys savo filmą „Dingęs be žinios“ (gruodžio 3 ir 4 d.). Filmo premjera įvyko Berlyno kino festivalio programoje „Panorama“. 2010 m. kino festivalyje „Kino tauras“ filmas išrinktas geriausiu pilnametražiu debiutu. Iki tol šiame festivalyje A. Fenčenko pelnė prizus už trumpametražius filmus „Pasimatymas“ ir „Šagalo originalas“. A. Fenčenko taip pat dirbo televizijoje.
Siūlome paskaityti pokalbį su režisiere A. Fenčenko.
Ar jaučiatės priklausanti kokiai nors režisierių grupei, kaip „naujojo rusiško kino banga“?
Ne, nes būdama režisierė sprendžiu tik savas režisūrines užduotis. Nesijaučiu esanti kažkokiam kontekste. Kaip vaikas gimsta vienas, taip ir filmas atsipranda savaime.
Filmo titruose dėkojate Nikolajui Chomerikei ir Aleksandrui Radionovui...
Mes bendraujame, bendradarbiaujame. Rodžiau jiems pirminį montažą, norėjau jų patarimo. Negaliu pasakyti, kad visais patarimais pasinaudojau, nors į ką atkreipė dėmesį Kolia (Chomeriki), buvo teisinga, jo nuomonė mane visiškai įtikino. Filme dažnai kartojosi stambūs pagrindinio herojaus planai, kažkiek sumažinau ir iš tiesų labai pagerėjo.
Kaip reaguojate į kaltinimus dėl „černuchos“, kuriuos mėgsta „prikabinti“ jauniems Rusijos kino kūrėjams? Juk tie kaltinimai gali būti adresuoti ir jūsų filmui?
Man atrodo, kad kaltinti lengviausia. Nemačiau praėjusiais metais „Kinotaure“ labai daug filmų. Tačiau kalbant apie Chomerikės filmą „Pasaka apie tamsą“, manau, kad jis šviesus, o herojė, kaip gėlelė griuvėsiuose. Būtent šviesi filmo pradžia ir yra svarbiausia. Pagaliau mes galime suprasti, kokioje šalyje gyvename. Negalime nusisukti nuo realybės, kurią matome atvykę į provinciją. Apie ką turi kalbėti autorinio kino režisierius? Kad nėra jokių problemų? Neturiu specialaus sumanymo rodyti „černuchą“, tai egzistuojančios problemos. <...>
Ar iškart planavote „Dingusį be žinios“ filmuoti Peterburge ir Viborge?
Ne, visai neplanavau. Scenarijus parašytas Maskvai, jį radau žurnale „Isskustvo kino“. Tai Natašos Repinos debiutas, diplominis Aukštųjų režisūros kursų darbas. Vėliau atsirado prodiuseris Andrejus Sigle. Mačiau jo studijos išleistus filmus ir žinojau, kad jis yra vienas iš nedaugelio Rusijoje esančių kino prodiuserių, kuris dirba su autoriniu kinu. Kadangi jo kino studija yra Peterburge, tai viena iš sąlygų buvo, kad filmas turi būti kuriamas šiame mieste ir, kad dirbs peterburgiška komanda, taip pat aktoriai būtų iš ten. Taip ir atsitiko. <...>
O kaip atsirado Viborgas?
Dalis veiksmo pagal scenarijų vyksta provincijoje. Mes rinkomės tarp dviejų vietų. Viborgas mums pasirodė labiau estetiškas. <...> Scenarijuje yra sąlygiškumo, todėl realistinės tarybinės „dėžutės“ būtų filmui netikę.
Kaip pavyko atrasti tą išraiškingą baraką, kuris matomas filmo viduryje?
Jį rado mūsų dailininkas Paša Novikovas. Filme „barakas“ susideda iš dviejų skirtingų statinių. Eskterjeras, laiptinė, vaizdas pro langą ir virtuvė buvo filmuojami pačiame barake ir greta jo, o koridorių, kambarius su geležinėmis lovomis filmavome apleistoje pionierių stovykloje.
Barakas iš tiesų yra gyvenamasis, kaip keistai tai beskambėtų. Jame gyvena senukai, suaugę žmonės ir vaikai. Dar šunys ir katės, kurie patekdavo į kadrą. Daug scenų buvo filmuojama naktinėmis pamainomis ir mums nesinorėjo eilinį kartą trikdyti ir taip nelaimingų žmonių gyvenimus. Kažkada tame barake buvo suomių psichiatrinė ligoninė, kai Viborgas pateko į Tarybų sąjungą, pastatas tapo mėsos kombinato bendrabučiu, o jį uždarius, liko išvis be šeimininko <...>. Jo tarsi nėra, bet ten laukinėmis sąlygomis gyvena žmonės: medinės grindys lūžinėja, nėra nei šildymo, nei kanalizacijos, nei vandens. <...> Įsivaizduoju, kad tokių barakų Rusijoje yra daugybė.
Ar scenarijuje jau buvo sumanyta kafkiška tema?
Rašydama jį Nataša Repina visiškai nesirėmė ir net nesižvalgė į Kafką. Kuriant filmą, aš taip pat negalvojau apie Kafką. Taip, scenarijus kažkiek turi panašumo su rašytojo romanu, ypač dėl tokio atviro finalo. <...> Nuoroda į Kafką sugalvota finale yra tik dėl to, kad parodyti, jog kafkiškas konfliktas egzistuoja ir šiuolaikinėje visuomenėje. Niekas niekur neprapuolė. Abejingumas, nutolimas, neužtikrintumas, smerkimas, galų gale, lieka mūsų bendra liga, kuri praėjus šimtmečiui tik dar labiau paaštrėjo. Be to, finalinėje Kafkos citatoje yra tam tikros prieštaros, taip artimos absurdui, kurio tam tikri elementai panaudoti filme. Tačiau filmas skiriasi nuo visų Kafkos romanų: jo herojus visur yra kaip aplinkybių auka, o mūsų – pats kažkiek kaltas dėl to, kas su juo atsitiko. Todėl neverta šį filmą gretinti su Kafkos kūryba.
Kalbino Maksimas Tuula
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą